Ūkiai: tradiciniai?
Kokie yra tradiciniai ūkiai? Ar juose iš tiesų vyrauja tradicijos? Iš ko jos perimtos? Juk ar tikrai mūsų protėviai taip alino žemę, teršė savo aplinką? O gal labiau į tradicinius panašūs esti ūkiai, besivadovaujantys ekologijos ar biodinamikos principais, savoje žemdirbystėje nenaudojantys jokių cheminių priemonių? Ar išties tradiciniuose ūkiuose užauginama produkcija yra pigesnė? Ir kokios tokio ūkininkavimo pasekmės tiek mūsų organizmui, tiek gamtai? Šia tema kalbamės su Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidente bei krautuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininke Rasa Čiriene.
Yra žinoma, kad tradiciniai, aiškumo dėlei vadinkime juos chemizuotais, ūkiai naudoja įvairias chemines priemones. Tik dabar jos „ (…) paslepiamos po tam tikru pavadinimu ir vadinamos augalų apsaugos priemonėmis. Niekas nesako, kad naudoja chemiją, sakosi naudojantys augalų apsaugos priemones. Augalų apsaugos priemonės – tai pesticidai, herbicidai, insekticidai. Žodis pesticidai apima ir herbicidus, ir insekticidus. Herbicidai – naikina nereikalingas žoles, insekticidai – tai priemonė naikinanti vabzdžius. Ir ji nesirenka vabzdžių. Nuo jų žūsta ir bitės“, – pasakoja Rasa. Prie chemikalų taip pat priskiriamos ir trąšos. „Mineralinės trąšos ir yra cheminės trąšos, nes jos yra gaminamos sintetiniu būdu“, – čia detalizuoja Rasa.
O štai ekologinėje ar biodinaminėje žemdirbystėje mineralinės trąšos nenaudojamos.
„Yra kai kurios trąšos, kurias ekologai gali naudoti – tai ekologinės trąšos, būtent humino rūgštys, huminės trąšos. Humino rūgštys gaunamos iš durpių. Jos naudojamos augalų gyvybinėms jėgoms suaktyvinti. Taip pat ekologai naudoja ir vadinamas žaliąsias trąšas. Kai nesuvartotas augalas apariamas, o jam iširus, jo gerosios medžiagos vėl atiduodamos žemei. Taip kaip mūsų valgomas maistas turi būti maistingas, taip ir žemė turi būti su maistingomis medžiagomis. Jeigu žemė neturės maistingųjų medžiagų, o tu kažką pasėsi ar pasodinsi, tai augalas negalės jų ir pasiimti“, – tęsia pašnekovė.
Naudojamos cheminės priemonės dažniausiai purškiamos, ir tam sunaudojami dideli vandens kiekiai. Tai dar vienas aspektas, kuris neprisideda prie aplinkos tausojimo. Čia Rasa sugretina:
„Tarp chemizuotų ir ekologinių, biodinaminių ūkių, didelis skirtumas netgi vandens suvartojimo atžvilgiu. Biodinaminiai ūkiai turi purškiamuosius preparatus, juos purškiant, 1 ha žemės sunaudojama 10l, tai yra kibiras, vandens. Purškiant chemikalus 1 ha išpurškiama 300l vandens. O juk sakoma, kad pasaulyje trūksta geriamo vandens. Tad kur išpurškiami 10l, o kur 300l vandens. Per sezoną, kol augalas auga, biodinamikai purškia du, tris kartus, tad maksimaliai hektarui žemės išpurškiama 30l. Tuo tarpu chemikalai purškiami 6,7, o gal ir 8 kartus, na sakykime, 5 kartus, 5 kartai po 300l, jau 1,5 tonos vienam hektarui. Taigi paskaičiuokime, kiek kainuoja vien tik vanduo, o juk į jį dar pilama chemija, kuri taip pat kainuoja.
Egzistuoja žemės ūkio ekonomikos institutas, skaičiuojantis įvairius žemės ūkio reikalus. Gaila, kad jisai nepasako, kiek kainuoja viena tona chemizuotų kviečių ir kiek kainuoja viena tona ekologiškų kviečių. O ir kokia yra ekologijos, ir kokia aplinkos nualinimo kaina.“
Kiekvienas veiksmas turi savas pasekmes, taip yra ir su chemikalų naudojimu. Patekdami į aplinką, jie naikina gyvybę, teršia dirvą, vandenį, kenkia žmonių sveikatai, taip pat nuo cheminės taršos kenčia ir šalia esantys švariai ūkininkaujantys ūkiai.
Kaip pavyzdį, kiek sunaikinama gyvybė bei kokios to pasekmės, Rasa pateikia metodą, taikomą tiriant dirvą:
„Imamas kvadratinis metras, iškasama žemė ir skaičiuojami sliekai. Chemizuotuose ūkiuose, tos augalų apsaugos priemonės taip išnaikina visą gyvybę, kad viename kvadratiniame metre radęs vieną slieką būsi laimingas.
O juk sliekai toks gėris, kad ir jų daromi kanalėliai. Kai palyja, jais vanduo nuteka giliau. Todėl ekologiniam ūkiui negresia užpelkėjimai, o štai chemizuotuose niekas tų kanalėlių nedaro, tad praėjusią vasarą, kai labai daug lijo, laukai buvo baisingai užtvindyti.“
Atrodytų, nejau nematomos, nesuvokiamos tokio agresyvaus ūkininkavimo pasekmės? – klausiu pašnekovės.
Nieks apie tai nepasakoja, – atsako Rasa. Ir dalijasi Vokietijos, jau pajutusios chemizuotos žemdirbystės pasekmes, patirtimi: – Vokietija tokių požeminių vandenų, kaip turime mes ir Latvija, neturi. Jie geria vandenį, kuris imamas iš saugomo ežero, vadinamo vandens rezervuaru, prieš tai jį išfiltravus. Dėl tokio chemizuoto žemės ūkio Vokietija dabar yra stresinėje situacijoje. Ji nebeturi vandens, nebegali jo išvalyti nuo chemikalų taip švariai, kad jisai būtų nekenksmingas žmogui.
Nejaugi nepastebimos ir tokios akivaizdžios užsienio šalių patirtys?
Visur didelis lobizmas.
Panašu, būtent jis ir lemia šiuo metu Lietuvoje skatinamą ūkių stambinimą. Juk užsienio šalys jau grįžta link mažųjų ūkių, o lietuviai dar tik skuba į stambiuosius.
Rasa stebisi tokiu vyksmu ir pasakoja apie biodinaminius ūkius, kurių dydžiai 200ha, 100ha, netgi 3ha, ir jie puikiai verčiasi. O ir kalbant apie žmonių darbo vietas ūkiuose, matomas visai kitas ekonominis vaizdas. Kur 1000 ha žemės apdirbti, kaip pavyzdžiui, be dviejų savininkų bus samdomi dar du ar trys žmonės, o kur mažesniuose ūkiuose, kad ir 200 ha žemės dirbs ją turinti šeima, o esant ir samdomų darbininkų, ūkyje gali darbuotis apie kokius septynis žmones. Ir čia Rasa kelia klausimą: ar žmogus, turintis tūkstančius hektarų žemės, gali pats pasirūpinti sava žeme, turėti santykį su ja? Juk būtent ryšys su žeme lemia kitokį požiūrį į ją, kai „(…) ūkininkas, kuris jaučia savo žemę, negali ant jos pilti chemijos.“
Ir vis dėlto, panašu, kad dėl informacijos apie produktų kokybę bei jų įtaką sveikatai stokos, taipogi renkantis pagal kainą, ekologiškų ar biodinaminių produktų paklausa Lietuvoje nėra didelė. Tačiau ar užauginti chemizuotus produktus išties yra pigiau?
Iš tikrųjų juos pagaminti kainuoja daug brangiau.
Tai kodėl taip skatinamas ūkių stambinimas, o tuo pačiu ir cheminių priemonių naudojimas? Kokiu tikslu tai daroma?
Dėlto, kad yra lobinama. Pabandykime paskaičiuoti. Štai stambus ūkis. Turėdamas derlingas žemes, o dar pridėjus trąšų (įdomiausia tai, kad Lietuvoje visur, kur geros žemės, kur galėtų būti ekologiniai ūkiai, ten visur chemizuoti ūkiai), iš vieno hektaro bus nukulta apie 8-10 t kviečių, už kiekvieną jų gavus po 120 eur, bendra suma – 1200 eur. Ekologas iš vieno hektaro nukuls apie 3,5 t, už vieną toną jis gaus 350 eur, tai viso sudarys 1225 eur. Vadinasi, jis jau 25 eur uždirbo daugiau. Tam, kad užauginti grūdus, reikalingos ir išlaidos, kad ir vandeniui. Pavyzdžiui, biodinamikas hektarui žemės sunaudos 30 l vandens, o štai chemizuotame ūkyje sunaudojama apie 300 l vandens vienam kartui, kai purškiama bent 5 kartus, vadinasi, tik vandens vienam hektarui bus sunaudota 1500 l. Biodinamikas, naudodamas sėjomainą, žemės netręš, nes prieš tai joje buvo auginęs žirnius, kurie augdami praturtino žemę azotu, o štai chemikas ne tik tręš žemę, bet ir pirks kitas įvairias chemines priemones.
Tad taip pasiskaičiavus, ekologiškai ūkininkaudamas visada būsi pliuse. O juk dar prisideda ir išmokos už dirbamą žemę. Ekologai gauna papildomą išmoką už tai, kad jie ūkininkauja ekologiškai.
Tačiau netgi ūkininkaudami ekologiškai, nenaudodami jokių cheminių priemonių, šie ūkiai, norėdami bent kažkiek apsisaugoti nuo šalia tradiciškai ūkininkaujančių žemdirbių keliamos cheminės taršos, privalo darytis apsaugines juostas. Taip saugojama ekologiškai švariai auginama produkcija. Bet juk visa išpurškiama chemija niekur nedingsta, ji sėda ant augalų, patenka į dirvožemį, vandenis. Štai chemizuoti ūkiai, prieš nuimdami derlių, savus pasėlius purškia Raundapu (angl. Roundup), priemone, kurios sudėtyje esantys glifosatai žinomi kaip vėžio sukėlėjai, sakydami, kad jis būtinas derliaus tolygiam nunokimui, bet juk ar tikrai nėra tam galimų alternatyvų? Kaip pavyzdys čia – biodinamikų naudojamas pačių pasigamintas preparatas iš kalnų krištolo, kuriuo nupurkšti pasėliai lygiai taip pat vienodai nunokina derlių. Sakytume, kas ieško, tas randa. Galbūt tik klausimas, kodėl neieškoma? Bene kiekvienas norime palikti šviesius prisiminimus apie save būsimoms kartoms, o ar paliksime bent švarų vandenį mes joms? Ir kokį vandenį jau būtų tekę gerti mums, jei dabar išplitusi žemdirbystė būtų buvusi tradicine iš tiesų?
Autorius: Donata Svirnelytė – Račkauskienė
Biodinaminiai ūkiai: ūkiai prasidėję nuo filosofijos
Pasaulyje vis daugiau žmonių ima mąstyti, matyti plačiau, ir tas žvilgsnio bei minties plotis paveikia įvairius vykstančius procesus. Žmonės daro žingsnius, ima veikti sau artimose srityse. Viena jų – tai žemės ūkis. Lietuvoje bene labiausiai paplitę yra tradiciniais vadinami žemės ūkiai, tačiau sklinda ir visiška jų priešingybė – gamtinė žemdirbystė. Kaip tarpiniai variantai esti ekologiniai ar biodinaminiai ūkiai. Būtent apie pastaruosius šįkart temą ir plėtosime, labiau susitelkdami į biodinaminius ūkius.
Biodinaminis ūkis – tai sau pakankamas, save išlaikantis ūkis. Iš egzistuojančių ūkių sistemų jis bene labiausiai palaiko darnų santykį su gamta. Šiems ūkiams taikomi dar griežtesni reikalavimai nei ekologiniams. Biodinaminė produkcija žymima demeter ženklu.
Plačiau šia tema kalbamės su Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidente bei parduotuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininke Rasa Čiriene.
„Biodinamikų šiuo metu pasaulyje yra daug ir jų vis daugėja,“ – pradeda Rasa.
„Kai imi kalbėti apie žemės ūkį, mąstai, nuo ko gi pradėti. Pirmiausia, tai yra žemė. Kuriamas ūkis – tai organizmas. Ir, jeigu mes galvojame, kad žemė yra negyva, labai klystame. Humusas, tai yra derlingas žemės sluoksnis, pilnas gyvybės. Ten gyvena, pavyzdžiui, kad ir tokie dideli gyviai kaip sliekai.“
„Kalbant apie biodinaminę žemdirbystę, ji negali egzistuoti, jeigu ūkininkas, žemdirbys tiesiogiai nedirba savo žemės. Jisai turi turėti santykį su ja. Turi pajausti savo žemę, pajausti, kada jinai pasako – dabar jau laikas sėti. Labai daug yra sėkmingų ūkininkų, ir jie patys tiesiogiai jaučia ryšį su žeme. Jeigu mes to neturėsime, tai mes neturėsime ir to žemės ūkio. O juk ūkininkas, kuris jaučia savo žemę, negali ant jos pilti chemijos, naudoti cheminių trąšų,“ – tęsia Rasa.
Taigi, esant kitokiam požiūriui į savo žemę, matant, jaučiant ją kaip savo erdvę ir joje užauginama produkcija esti kitokia.
Biodinaminiai ūkiai dažniausiai nėra dideli. Kaip pavyzdį Rasa pateikia vieną, bene pagrindinį Lietuvoje, biodinaminį ūkį, užsiimantį augalininkyste bei sodininkyste. Bendras ūkio plotas – 500 ha žemės, tačiau šiame plote susitelkę net keturi ūkiai. Ūkininkauja jame tėvai ir trys jų vaikai, kiekvienas jų turėdamas po savo ūkį. Džiugu girdėti, kad Lietuvoje yra ir biodinaminių šeimyninių ūkių, kai vaikai įsitraukia į tėvų gyvenseną ir patys ima taip veikti, ir veikti į gera savo gyvenamajai aplinkai. „Ir jie kitaip net negali. Sako: mes kitaip negalime, o kaip kitaip?“ – priduria Rasa.
– Tad įdomu būtų sužinoti, koks biodinaminių ūkių principas?
Biodinaminiame ūkyje privalu savo žemės plote stengtis išgyventi neįnešant į jį jokių maistingųjų medžiagų iš už savo ūkio ribų. Juk iš tiesų tas žemės plotas pats gali būti maistingas. Visos trąšos biodinaminiame ūkyje turi būti savos, gyvulinės kilmės, organinės. Čia nevalia įsivežti mėšlo iš išorės, nes nežinia, kaip buvo auginama karvė, pagaminusi tą mėšlą. Kuo ji buvo šeriama ar nebuvo vartoti antibiotikai ir panašiai. Šiame ūkyje būtina auginti gyvulius, o pašarą jiems užsiauginti pačiam. Taip pat biodinaminėje žemdirbystėje reikalaujama, kad būtų maži biotopai, dargi išsaugota bioįvairovė.
– Sakykite, kokie esminiai ekologinių ir biodinaminių ūkių skirtumai?
Vienintelis esminis skirtumas, kad biodinamikai turi trąšas pasigaminti patys, jie negali jų nusipirkti. Tam naudojami pačių pasidaryti biodinaminiai preparatai. Šie preparatai nėra cheminiai. Skirti jie keliems tikslams. Vienas jų – derlingajam žemės sluoksniui aktyvinti, kitas – augalų imunitetui didinti, kad augalas būtų sveikas ir atsparus, juk augalas yra gyvas organizmas. Naudojami preparatai, padedantys pasigaminti trąšas.
Pasakodama apie biodinaminius preparatus, Rasa mini, jog biodinamikai, prieš nuimdami derlių, savus pasėlius purškia tam skirtu vandeniu paruoštu su vienu iš preparatų, gaminamų iš kalnų krištolo, ir čia palygina:
„Mes žinome, kad chemizuoti ūkiai, o tai nėra gerai, tai labai blogai, savus laukus prieš nuimdami derlių, tam kad jis vienodai nubręstų, purškia glifosafais, tai yra Raundapu (angl. Roundup), o biodinamikai tuo laiku purškia kalnų krištolu. Ir ką gi mes turime? Ogi biodinamikų derlius lygiai taip pat vienodai subręsta!“
– Ar biodinamikai, ekologai nekenčia nuo šalia cheminėmis priemonėmis purškiamų laukų?
Labai kenčia. Vienas dalykas, kad tai kenkia augalams, tačiau be to mes dar turime tokį kaip kontrolės institutą, kuris kontroliuoja, kad ekologiniame ar biodinaminiame produkte nebūtų chemikalų likučių. Jeigu ištyrus, randama 0,01 mg kilograme, reiškia, yra tikimybė, kad chemikalai naudojami, bet tasai likutis gali būti ir dėlto, kad šalia yra purškiami chemikalai. Šiuo metu vyksta naujas svarstymas. Štai Vokietijoje 0,01 mg/kg likutis yra leistina tolerancija, Lietuvoje tas leistinas skaičius – nulis. Tačiau tau pačiam ir nepurškiant chemikalai gali būti vėjo atnešami nuo gretimo lauko.
Anksčiau buvo reikalavimas, kad ekologinis ūkis turėtų apsaugines zonas. Dabar to nebėra, nes norima, kad visi plotai būtų naudingi. Bet dauguma ekologų nori ir darosi tas apsaugines juostas, saugodamiesi nuo kaimynų, purškiančių chemines priemones. Apsaugines juostas jie darosi iš savo ploto, ir tuose plotuose augančios žolės dėl galimos taršos ir gyvuliams šerti nenaudoja.
– Sakykite ar daug biodinaminių ūkių yra Lietuvoje?
Daugėja. Lietuvoje šiais metais 9 ūkiai gavo pripažinimą, 5 yra konvertacinėje stadijoje, tad gali būti, kad kitais metais visi jau taps biodinaminiais.
Biodinaminiai ūkiai yra kas metai tikrinami ir kontroliuojami, ekologiniai lygiai taip pat. Jeigu tu nenori gauti ženkliuko, gali nesitikrinti, bet tuomet, kaip žmonėms žinoti, kad tu viską teisingai darei?
Dar turime ūkius, kurie eina link to, ruošiasi. Tai gan ilgas procesas. Anksčiau jis tęsdavosi 7 metus, dabar tai gali užtrukti nuo 3 iki 5 metų. Patys pirmieji biodinamikai Lietuvoje, kurie pradėjo eiti link to, buvo Arūnas su Kristina Martinėliai. Pradėję 2013 m., 2017 m. gavo pripažinimą. Visą tą laiką buvo konvertaciniame etape, kol neįsisavino ir neišpildė visų reikalavimų.
Matant šią tendenciją, žmonių pasiryžimą siekti savų tikslų, suvokiant dėl ko tai daroma, tampa džiugu dėl kintančio žmonių suvokimo, savo aplinkos pajautimo ir tam daromų konkrečių žingsnių. Juk tokiuose ūkiuose produktas užaugintas tausojant gamtą. Jo maistinės savybės palankiai veikia mūsų sveikatą, jo skonis nepalyginamai skiriasi nuo įprastų, prekybos centruose siūlomų gaminių, kurių kaina nors ir žemesnė nei biodinaminių, tačiau: „… pagaminti tą chemizuotą morką ar tuos chemizuotus kviečius, iš tikrųjų kainuoja daug brangiau,“ – priduria pašnekovė.
„Patirkite tai patys. Nusipirkite, kad ir avižinius dribsnius, chemizuotus ir ekologiškus ar biodinaminius, ir palyginkite. Pavyzdžiui, jų skonį,“ – siūlo Rasa. „Štai ir vaisiai, užauginti biodinamiškai, turi visai kitą aromatinę paletę, ji yra daug platesnė.“ Matyt, todėl biodinaminė produkcija užsienio šalyse tokia paklausi, kad jos netgi trūksta.
Tokia ta kitoniška žemdirbystė, prasidėjusi nuo minčių, nuo filosofo Rudolfo Šteinerio minčių, paskatinusių atsirasti ne tik biodinaminę žemdirbystę, bet ir Valdorfo pedagogiką. Tad kiek galios slypi vieno žmogaus mintyse?
Autorius: Donata Svirnelytė – Račkauskienė
http://minfo.lt/verslas/straipsnis/biodinaminiai-ukiai-ukiai-prasideje-nuo-filosofijos-23
Grėsmė bitėms – grėsmė visai Žemei?
Turbūt kiekvienas pažįstame tokį vabzdį kaip bitė. Ji, kaip ir bet kuris kitas gyvas sutvėrimas Žemėje, turi savo paskirtį. Kiek susimąstome apie ją? Dažnam tikriausiai bitė asocijuojasi su medumi, tokia akivaizdžiausia bitės žmogui teikiama nauda, bet ar vien tik tai? Ar pagalvojame, kad didelę dalį maisto turime būtent bičių dėka? Tačiau kokioje situacijoje dėl žmonių veiklos šiuo metu yra atsidūrę šie padarėliai?
Bitės masiškai žūsta. Pavyzdžiui, 2014 metais Kanadoje žuvo 37 milijonai bičių. O to priežastys – masiškas chemikalų naudojimas įvairiose ūkininkavimo srityse. Viena chemikalų rūšis – tai insekticidai, priemonė naikinanti vabzdžius. Ji neatsirenka nutūpusių vabzdžių, visus juos veikia vienodai.
Apie bites kalbamės su Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidente bei krautuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininke Rasa Čiriene.
„Bitės – tai atskiras pasaulis, tai tobulumas.“ – pradeda Rasa pokalbį apie bites ir tęsia: „Bičių aktyvumo laikotarpiu avilyje gali būti apie 50-60 tūkstančių bičių. Jų gyvenimo trukmė apie 30 dienų. Tačiau, jeigu ji, nuskridusi ant obels žiedo paimti nektaro nutūps ant chemikalais nupurkšto žiedo, gali ir nebegrįžti, o vis dėlto sugrįžus, bičių-sargybinių, serginčių kitas bites nuo pavojų, į avilį gali būti neįleista, kaip chemikalo nešėja. Ir taip jos dingsta, dingsta, dingsta.“
„Natūraliai bičių labai trūksta, kaip tik todėl daug jų augina sodininkai. Pavyzdžiui, biodinamikai Gailiai, turėdami apie 100 ha sodų, laiko 150 ir daugiau bičių avilių. Tam turi savo bitininką, kuris dirba ištisus metus. Būtent jis atsakingas už derlingumą, nes jeigu nebus bičių, nebus ir sodų derlingumo. Pastebėsiu, kad biodinamikai jokių chemikalų nenaudoja.
Be bičių, kurios neša mums medų, tai yra kultūrinių, visame pasaulyje gyvena ir laukinės bitės. Jos taip pat apdulkina augalus, bet ir jos nyksta. Juk chemikalais purškiami ne tik kultūrinių augalų plotai, bet ir miškai. Be to, laukinės bitės nebūtinai skrenda ant kultūrinių augalų, kai auginant kultūrines bites, šiam tikslui žmonėms talkina ir nešiojami aviliai.
„Perskaitykite knygą apie bites, parašytą Majos Lundės. Tai nuostabi knyga,“ – pataria Rasa. –„Knygos autorė – norvegė, jauna geniali moteris. Iš pradžių ji pati nieko nežinojo apie bites, tad darė ilgą tyrimą. Knygoje aprašoma tiek devyniolikto amžiaus pabaiga, tiek dabartiniai laikai – Amerika bei ateities Kinija, 2098-ieji metai, kai visos bitės jau yra išnykusios. Čia pasakojama, kad Knijoje, kur yra didžiuliai masyvai sodų, moterys eina su plunksnelėmis, su paukščių plunksnomis, ir dulkina medžius. Ir Kinijoje jau dabar taip yra.
Kaip turbūt žinote, yra savidulkiai augalai, tačiau didžiajai jų daliai tam, kad užsimegztų vaisius, reikalingas apdulkinimas. Natūraliai apdulkintojai yra vabzdžiai arba vėjas, tačiau to trūkstant, norint turėti derlių, tai tenka daryti žmonėms.“ – užbaigia Rasa. Ar esame pasiruošę tokioms pasekmėms?
Minėtosios knygos autorė Maja Lunde teigia: „Jei bitėms iškils pavojus, iškils pavojus ir Žemei“.
Tad kuo mes galime prisidėti apsaugodami tiek bites, tiek Žemę? Juk tie maži vabzdžiai taip stengiasi dėl žmogaus ir visos Žemės gerovės, o ką mes pajėgtume dėl jų nuveikti?
Autorius: Donata Svirnelytė – Račkauskienė
http://minfo.lt/gamtosauga/straipsnis/gresme-bitems-gresme-visai-zemei-104