Ūkiai: tradiciniai?
Kokie yra tradiciniai ūkiai? Ar juose iš tiesų vyrauja tradicijos? Iš ko jos perimtos? Juk ar tikrai mūsų protėviai taip alino žemę, teršė savo aplinką? O gal labiau į tradicinius panašūs esti ūkiai, besivadovaujantys ekologijos ar biodinamikos principais, savoje žemdirbystėje nenaudojantys jokių cheminių priemonių? Ar išties tradiciniuose ūkiuose užauginama produkcija yra pigesnė? Ir kokios tokio ūkininkavimo pasekmės tiek mūsų organizmui, tiek gamtai? Šia tema kalbamės su Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos „Biodinamika Lt“ prezidente bei krautuvės, prekiaujančios biodinaminiais produktais, „Žalia rasa“ savininke Rasa Čiriene.
Yra žinoma, kad tradiciniai, aiškumo dėlei vadinkime juos chemizuotais, ūkiai naudoja įvairias chemines priemones. Tik dabar jos „ (…) paslepiamos po tam tikru pavadinimu ir vadinamos augalų apsaugos priemonėmis. Niekas nesako, kad naudoja chemiją, sakosi naudojantys augalų apsaugos priemones. Augalų apsaugos priemonės – tai pesticidai, herbicidai, insekticidai. Žodis pesticidai apima ir herbicidus, ir insekticidus. Herbicidai – naikina nereikalingas žoles, insekticidai – tai priemonė naikinanti vabzdžius. Ir ji nesirenka vabzdžių. Nuo jų žūsta ir bitės“, – pasakoja Rasa. Prie chemikalų taip pat priskiriamos ir trąšos. „Mineralinės trąšos ir yra cheminės trąšos, nes jos yra gaminamos sintetiniu būdu“, – čia detalizuoja Rasa.
O štai ekologinėje ar biodinaminėje žemdirbystėje mineralinės trąšos nenaudojamos.
„Yra kai kurios trąšos, kurias ekologai gali naudoti – tai ekologinės trąšos, būtent humino rūgštys, huminės trąšos. Humino rūgštys gaunamos iš durpių. Jos naudojamos augalų gyvybinėms jėgoms suaktyvinti. Taip pat ekologai naudoja ir vadinamas žaliąsias trąšas. Kai nesuvartotas augalas apariamas, o jam iširus, jo gerosios medžiagos vėl atiduodamos žemei. Taip kaip mūsų valgomas maistas turi būti maistingas, taip ir žemė turi būti su maistingomis medžiagomis. Jeigu žemė neturės maistingųjų medžiagų, o tu kažką pasėsi ar pasodinsi, tai augalas negalės jų ir pasiimti“, – tęsia pašnekovė.
Naudojamos cheminės priemonės dažniausiai purškiamos, ir tam sunaudojami dideli vandens kiekiai. Tai dar vienas aspektas, kuris neprisideda prie aplinkos tausojimo. Čia Rasa sugretina:
„Tarp chemizuotų ir ekologinių, biodinaminių ūkių, didelis skirtumas netgi vandens suvartojimo atžvilgiu. Biodinaminiai ūkiai turi purškiamuosius preparatus, juos purškiant, 1 ha žemės sunaudojama 10l, tai yra kibiras, vandens. Purškiant chemikalus 1 ha išpurškiama 300l vandens. O juk sakoma, kad pasaulyje trūksta geriamo vandens. Tad kur išpurškiami 10l, o kur 300l vandens. Per sezoną, kol augalas auga, biodinamikai purškia du, tris kartus, tad maksimaliai hektarui žemės išpurškiama 30l. Tuo tarpu chemikalai purškiami 6,7, o gal ir 8 kartus, na sakykime, 5 kartus, 5 kartai po 300l, jau 1,5 tonos vienam hektarui. Taigi paskaičiuokime, kiek kainuoja vien tik vanduo, o juk į jį dar pilama chemija, kuri taip pat kainuoja.
Egzistuoja žemės ūkio ekonomikos institutas, skaičiuojantis įvairius žemės ūkio reikalus. Gaila, kad jisai nepasako, kiek kainuoja viena tona chemizuotų kviečių ir kiek kainuoja viena tona ekologiškų kviečių. O ir kokia yra ekologijos, ir kokia aplinkos nualinimo kaina.“
Kiekvienas veiksmas turi savas pasekmes, taip yra ir su chemikalų naudojimu. Patekdami į aplinką, jie naikina gyvybę, teršia dirvą, vandenį, kenkia žmonių sveikatai, taip pat nuo cheminės taršos kenčia ir šalia esantys švariai ūkininkaujantys ūkiai.
Kaip pavyzdį, kiek sunaikinama gyvybė bei kokios to pasekmės, Rasa pateikia metodą, taikomą tiriant dirvą:
„Imamas kvadratinis metras, iškasama žemė ir skaičiuojami sliekai. Chemizuotuose ūkiuose, tos augalų apsaugos priemonės taip išnaikina visą gyvybę, kad viename kvadratiniame metre radęs vieną slieką būsi laimingas.
O juk sliekai toks gėris, kad ir jų daromi kanalėliai. Kai palyja, jais vanduo nuteka giliau. Todėl ekologiniam ūkiui negresia užpelkėjimai, o štai chemizuotuose niekas tų kanalėlių nedaro, tad praėjusią vasarą, kai labai daug lijo, laukai buvo baisingai užtvindyti.“
Atrodytų, nejau nematomos, nesuvokiamos tokio agresyvaus ūkininkavimo pasekmės? – klausiu pašnekovės.
Nieks apie tai nepasakoja, – atsako Rasa. Ir dalijasi Vokietijos, jau pajutusios chemizuotos žemdirbystės pasekmes, patirtimi: – Vokietija tokių požeminių vandenų, kaip turime mes ir Latvija, neturi. Jie geria vandenį, kuris imamas iš saugomo ežero, vadinamo vandens rezervuaru, prieš tai jį išfiltravus. Dėl tokio chemizuoto žemės ūkio Vokietija dabar yra stresinėje situacijoje. Ji nebeturi vandens, nebegali jo išvalyti nuo chemikalų taip švariai, kad jisai būtų nekenksmingas žmogui.
Nejaugi nepastebimos ir tokios akivaizdžios užsienio šalių patirtys?
Visur didelis lobizmas.
Panašu, būtent jis ir lemia šiuo metu Lietuvoje skatinamą ūkių stambinimą. Juk užsienio šalys jau grįžta link mažųjų ūkių, o lietuviai dar tik skuba į stambiuosius.
Rasa stebisi tokiu vyksmu ir pasakoja apie biodinaminius ūkius, kurių dydžiai 200ha, 100ha, netgi 3ha, ir jie puikiai verčiasi. O ir kalbant apie žmonių darbo vietas ūkiuose, matomas visai kitas ekonominis vaizdas. Kur 1000 ha žemės apdirbti, kaip pavyzdžiui, be dviejų savininkų bus samdomi dar du ar trys žmonės, o kur mažesniuose ūkiuose, kad ir 200 ha žemės dirbs ją turinti šeima, o esant ir samdomų darbininkų, ūkyje gali darbuotis apie kokius septynis žmones. Ir čia Rasa kelia klausimą: ar žmogus, turintis tūkstančius hektarų žemės, gali pats pasirūpinti sava žeme, turėti santykį su ja? Juk būtent ryšys su žeme lemia kitokį požiūrį į ją, kai „(…) ūkininkas, kuris jaučia savo žemę, negali ant jos pilti chemijos.“
Ir vis dėlto, panašu, kad dėl informacijos apie produktų kokybę bei jų įtaką sveikatai stokos, taipogi renkantis pagal kainą, ekologiškų ar biodinaminių produktų paklausa Lietuvoje nėra didelė. Tačiau ar užauginti chemizuotus produktus išties yra pigiau?
Iš tikrųjų juos pagaminti kainuoja daug brangiau.
Tai kodėl taip skatinamas ūkių stambinimas, o tuo pačiu ir cheminių priemonių naudojimas? Kokiu tikslu tai daroma?
Dėlto, kad yra lobinama. Pabandykime paskaičiuoti. Štai stambus ūkis. Turėdamas derlingas žemes, o dar pridėjus trąšų (įdomiausia tai, kad Lietuvoje visur, kur geros žemės, kur galėtų būti ekologiniai ūkiai, ten visur chemizuoti ūkiai), iš vieno hektaro bus nukulta apie 8-10 t kviečių, už kiekvieną jų gavus po 120 eur, bendra suma – 1200 eur. Ekologas iš vieno hektaro nukuls apie 3,5 t, už vieną toną jis gaus 350 eur, tai viso sudarys 1225 eur. Vadinasi, jis jau 25 eur uždirbo daugiau. Tam, kad užauginti grūdus, reikalingos ir išlaidos, kad ir vandeniui. Pavyzdžiui, biodinamikas hektarui žemės sunaudos 30 l vandens, o štai chemizuotame ūkyje sunaudojama apie 300 l vandens vienam kartui, kai purškiama bent 5 kartus, vadinasi, tik vandens vienam hektarui bus sunaudota 1500 l. Biodinamikas, naudodamas sėjomainą, žemės netręš, nes prieš tai joje buvo auginęs žirnius, kurie augdami praturtino žemę azotu, o štai chemikas ne tik tręš žemę, bet ir pirks kitas įvairias chemines priemones.
Tad taip pasiskaičiavus, ekologiškai ūkininkaudamas visada būsi pliuse. O juk dar prisideda ir išmokos už dirbamą žemę. Ekologai gauna papildomą išmoką už tai, kad jie ūkininkauja ekologiškai.
Tačiau netgi ūkininkaudami ekologiškai, nenaudodami jokių cheminių priemonių, šie ūkiai, norėdami bent kažkiek apsisaugoti nuo šalia tradiciškai ūkininkaujančių žemdirbių keliamos cheminės taršos, privalo darytis apsaugines juostas. Taip saugojama ekologiškai švariai auginama produkcija. Bet juk visa išpurškiama chemija niekur nedingsta, ji sėda ant augalų, patenka į dirvožemį, vandenis. Štai chemizuoti ūkiai, prieš nuimdami derlių, savus pasėlius purškia Raundapu (angl. Roundup), priemone, kurios sudėtyje esantys glifosatai žinomi kaip vėžio sukėlėjai, sakydami, kad jis būtinas derliaus tolygiam nunokimui, bet juk ar tikrai nėra tam galimų alternatyvų? Kaip pavyzdys čia – biodinamikų naudojamas pačių pasigamintas preparatas iš kalnų krištolo, kuriuo nupurkšti pasėliai lygiai taip pat vienodai nunokina derlių. Sakytume, kas ieško, tas randa. Galbūt tik klausimas, kodėl neieškoma? Bene kiekvienas norime palikti šviesius prisiminimus apie save būsimoms kartoms, o ar paliksime bent švarų vandenį mes joms? Ir kokį vandenį jau būtų tekę gerti mums, jei dabar išplitusi žemdirbystė būtų buvusi tradicine iš tiesų?
Autorius: Donata Svirnelytė – Račkauskienė